savaradis

savarãdis, -ė adj., smob. (2) 1. Žmt, Sld kas savaime atsiradęs: Obelėlė savarãdė, niekas jos nesodino Ktk. Šitie viščiokai savarãdžiai, ale kad gerai auga! Lel. Krapų nesėjam – savarãdžių užtenka Trgn. Savarãdės (nedažytos) juodos vilnos Aln. 2. Sdk, Skdt savotiškas, saviškas, skirtingas, kitoks: Vaikas nei in tėvą, nei in močią nepanašus – savarãdis Ktk. Tėvas iš viso negeria ir an burną, o sūnus, bala jį žino, koks savarãdis Trgn. 3. savamokslis: Savarãdis kuliamą mašiną pasidirbo Tr. Kalviai savarãdžiai Mlt.